EnglishFrancaisРусский
S. Daukanto a. 3, LT 01122 Vilnius
tel. 8 706 64 154 , faks. 8 706 64 145
 

Paieška

Ieškoti

Lietuvos valstybės (nacionalinė) vėliava


Lietuvos Respublikos valstybinė vėliavaLietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės - geltonos, vidurinės - žalios, žemutinės - raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis - 3:5.

 

Nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 m. Prancūzijos revoliucija, pakeitusi iki tol naudotą karališkąją baltą vėliavą į trispalvę: raudoną-baltą-mėlyną, vėliau kraštinės spalvos buvo sukeistos vietomis. Trys lygios juostos reiškė visų lygybę prieš įstatymą. Jas taip pat simbolizavo naujasis šūkis: Laisvė-Lygybė-Brolybė, iki šiol naudojamas Prancūzijos Respublikos ženkle. XIX a. jau dauguma Europos valstybių turėjo nacionalines trispalves vėliavas. Paprastai jos buvo sudaromos iš valstybės herbo spalvų. Antai Vokietijos herbe auksiniame lauke vaizduojamas juodas erelis su raudonais ginklais, vėliava - juoda-raudona-geltona, Belgijos  juodame lauke auksinis liūtas su raudonais ginklais, vėliava - juoda-geltona-raudona. Kitos valstybės, pavyzdžiui, Danija, Skandinavijos kraštai nacionalinių vėliavų statusą suteikė senosioms vėliavoms. Jose vaizduojami kryžiai buvo tų kraštų šventųjų globėjų atributai.

 

Lietuvos nacionalinių spalvų atsiradimo istorija ilga ir sudėtinga. Ją galima suskirstyti į du etapus, kuriems atstovavo skirtingų socialinių sluoksnių ir įsitikinimų atstovai. Pirmajame etape jas bandė surasti demokratiškai nusiteikusi bajorija, įsivaizdavusi Lietuvą unijoje su Lenkija, antrajame - lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi ir savarankišką Lietuvos valstybę.

 

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas mus pasiekė iš Tado Kosciuškos sukilimo laikų. Sukilimo Lietuvoje Aukščiausioji Taryba 1794 m. gegužės 18 d. nutarė sukurti mėlyną su žalia tautinę kokardą. Tam Vilniaus miestas pritarė ir apie 3000 žmonių uniformuotą gvardiją papuošė mėlynomis su žalia kokardomis. Būtent kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos dangalų, iki 1863 metų sukilimo reprezentavo tautiškumą. Jose mėlyna spalva turėjo reikšti pastovumą, o žalia - viltį. Tačiau netrukus sukilimas buvo numalšintas, o Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Iš naujo diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų atgijo per 1830-1831 metų sukilimą. Vieni siūlė mėlyną, baltą ir raudoną (karmazino), nes balta ir raudona rodanti Lenkiją, o mėlyna - Lietuvą. Matyt, turėta galvoje raitelio skydo, taip pat Lietuvos globėjos Švč. Mergelės Marijos spalva. Kiti buvo tik už baltą, treti - už baltą ir raudoną. Galiausiai 1831 m. vasario 7 d. Seimas nutarė, kad tautinė kokarda yra balta ir raudona, sudaryta iš Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbų spalvų. Tačiau ir po Seimo nutarimo diskusijos nesiliovė, istorikas Joachimas Lelewelis baltą ir raudoną pavadino Seimo spalvomis, turinčiomis aristokratijai ir monarchijai būdingų bruožų. Tad vieni sukilėliai naudojo baltą ir raudoną, kiti prie šių spalvų pridėdavo dar ir lietuviškąją mėlyną. Dar kartą tautinių spalvų klausimas atgijo per 1863 m. sukilimą. Pasirodžius sukilėlių jungtiniam herbui, kuriame Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis - klaidingai mėlyname, o Rusios arkangelas Mykolas - baltame lauke, imta šias spalvas dėti ne tik į kokardas, bet jau ir į vėliavas, uir pardėta vadinti jas nacionalinėmis spalvomis. Tačiau ir šis sukilimas buvo numalšintas,  ir galiausiai į areną ėmė kilti kitų pažiūrų lietuviškoji inteligentija.

 

Tiesa, lietuviškajam tautiniam sąjūdžiui rusų valdomoje Lietuvoje teko nepaprastai sunkios sąlygos, kurias dar labiau varžė lietuviškos spaudos draudimas. Tad vėliavos, pretendavusios į tautinių (nacionalinių) vėliavų statusą, pirmiausia atsirado užsienyje. Bene seniausia ir pastoviausia buvo Mažosios Lietuvos žalia-balta-raudona vėliava, žinoma nuo XVII amžiaus. Ją 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija ,,Lituania", 1885 m. - Tilžėje ,,Birutės" draugija. Dvispalves ir trispalves vėliavas nuo XIX a. antrosios pusės siūdinosi Amerikos lietuvių draugijos. Žinoma balta-mėlyna (1900 m. priimta kaip nacionalinė), balta-raudona-mėlyna, raudona-geltona-mėlyna, 1912 m. minima raudona-žalia-geltona, 1914 m. - geltona-žalia-raudona ir kiti spalvų deriniai. Vėliavų įvairovę galima paaiškinti tuo, kad čia lietuvių grupelės buvo susiskaldžiusios ir išsibarsčiusios, neturėjo stipraus vienijančio centro, kuris galėtų vieną ar kitą vėliavos variantą unifikuoti. Buvo tik tautinės vėliavos idėja.

 

Lietuvoje diskusijos, kokia turi būti nacionalinė vėliava, prasidėjo 1905 m. lietuvių suvažiavime Vilniuje. Jonas Basanavičius manė, kad labiausiai tiktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava - raudona su baltu raiteliu. Tačiau dauguma suvažiavimo dalyvių Basanavičiui nepritarė, nes raudona spalva jiems kėlė vien nepriimtinas revoliucijos asociacijas. Diskusija dėl nacionalinės vėliavos atsinaujino 1917 m., atsiradus valstybingumo atkūrimo perspektyvoms. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas Basanavičių buvo nutarta vėliavos spalvų ieškoti tautiniuose audiniuose. Tuo užsiėmė Antanas Žmuidzinavičius. Jis Vilniaus miesto teatro salę, kurioje rugsėjį posėdžiavo lietuvių konferencija, išpuošė raudonomis-žaliomis vėliavėlėmis. Konferencijos delegatams Žmuidzinavičiaus sukurta dvispalvė nepatiko, ji buvo pernelyg niūri. Vėliavai parengti buvo sudaryta speciali komisija, kurią sudarė Basanavičius, Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Jie nutarė dvispalvę papildyti trečia - geltona - spalva. Iš pradžių Daugirdas siūlė tarp raudonos ir žalios įdėti siaurą geltoną juostelę, teigdamas, kad toks derinys gražiai simbolizuotų aušrą.

 

Po ilgų ginčų 1918 m. balandžio 19 d. Komisija galutinai nusprendė, kad Lietuvos nacionalinė vėliava turi susidėti iš trijų horizontalių vienodo pločio juostų: geltonos-žalios-raudonos, be to, vėliavos viduryje arba viršutiniame kairiajame kampe siūlyta įdėti raitelį. Lietuvos Taryba, gavusi šią Komisijos išvadą, balandžio 25 d. be diskusijų trispalvę patvirtino nacionaline vėliava. Basanavičius dar pabrėžė, kad Komisija kol kas nenustatė valstybės vėliavos etalono, kuri buvusi raudona su vyčiu. Deja, į šią svarbią pastabą nebuvo atsižvelgta. Negana to, 1922 m. Lietuvos Konstitucija pripažino tik trispalvę (be raitelio), ir pavadino ją valstybės vėliava, o kelis šimtus metų praeityje naudota valstybės vėliava - raudona su baltu raiteliu - liko už pagrindinio įstatymo ribų. Reikia pasakyti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą dėl nacionalinės vėliavos spalvų buvo daug diskutuota. Valstybės herbo komisija 1940 m. gegužės 8 d. net buvo nutarusi teikti Respublikos Prezidentui naują vėliavos projektą. Geltoną-žalią-raudoną turėjo pakeisti geltona-raudona-balta, kurios vienoje pusėje per vidurį būtų vaizduojamas raitelis, kitoje - Gediminaičių stulpai. Vėliavos spalvos paimtos iš 1934 m. kurto herbo. Bet tolesnius sprendimus nutraukė politinės permainos.

 

Sovietams okupavus Lietuvą, jau 1940 m. liepos 30 d. įsakyta vietoj trispalvės naudoti raudoną vėliavą. 1953 m. raudonoji buvo pakeista į raudoną-baltą-žalią vėliavą. Jos viršutinė raudona juosta užėmė 8/12, arba 2/3, audeklo pločio, vidurinioji balta - 1/12, apatinė žalia - 3/12, arba 1/4, pločio. Jau 1988 m. vasarą Lietuvos Sąjūdžio ir kituose visuomeniniuose renginiuose pradėjo plevėsuoti senoji trispalvė. Ji pirmą kartą oficialiai Vilniaus Gedimino pilies bokšte buvo iškelta spalio 7 d. 10 val. Netrukus, lapkričio 18 d., Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, susirinkusi į vienuoliktojo šaukimo dešimtąją sesiją, buvo priversta pakeisti Konstitucijos straipsnį ir geltonai-žaliai-raudonai vėliavai suteikti valstybės vėliavos statusą. Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona - žemę, drąsą, pralietą kraują už Tėvynę. Vėliavos spalvos (geltona artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos pagal Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys. Jas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1989 metų sausio 25 dieną.


Vėliavos spalvos:

 

Spalvų paletė

PANTONE

RGB

CMYK

Geltona

1235 C/U

253-185-19

0-30-100-0

Žalia

349 C/U

0-106-68

100-55-100-0

Raudona

180 C/U

193-39-45

25-100-100-0

 


Literatūra: E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2004, p. 79-85; Lietuvos heraldika, parengė E. Rimša, Vilnius, 2008, p. 30-34.



 

Informacija atnaujinta: 2013-08-01 15:22

 

  

Darbotvarkė

Ieškoti darbotvarkėje

 
Prezidentė dalyvavo sparčiausiai augančių Lietuvos įmonių apdovanojimų ceremonijoje „Gazelė 2014“




 

Lankytojų statistika

Iš viso apsilankė: 71469130

Šiandien apsilankė: 1011

Dabar naršo: 105

© 2011 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, biudžetinė įstaiga.
S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius
tel. 8 706 64 154, faks. 8 706 64 145, el. paštas: kanceliarija@prezidentas.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 188609016
Sprendimas: Fresh media
 
 
Prašome pranešti apie netikslumus.