Kalbos

Gerbiamieji, Kiekvienais metais rugsėjo mėnesį minime žydų genocido aukų atminimo dieną. Prisimename įvykius, nuo kurių praėjo jau daugiau nei pusė amžiaus - tačiau jie tebelieka tokie pat skaudūs ir sukrečiantys. Nepaprastai sunkus išbandymas, tekęs žydų tautai liudija, kad kiekvienos tautos paniekinimas, persekiojimas ir naikinimas–neatleistinas nusikaltimas. Kai paniekinama žmogaus teisė gyventi–paniekinamas pats žmogiškumas.

Žinioms klestėti reikia laisvės. Todėl simboliška, kad šiandien, rugsėjo 1- ąją, švenčiame ne tik mokslo, bet ir Laisvės dieną. Jau šešiolika metų, kai mūsų šalyje nėra okupacinės kariuomenės. Žinios - tai laisvė. O laisvė - tai žinios. Jos atveria prasmingą ateitį.

Baltijos kelias, grįstas širdimis, buvo ir vedė ne tik į laisvę, bet ir į žmogaus bei visuomenės išsivadavimą. Į jį stojusios trys Baltijos sesės apstulbino pasaulį pilietiniu brandumu ir laisvės troškimo jėga. Prieš jį net ginklų žvangėjimas pasirodė esąs bejėgis. Šis kelias paliudijo istorinį teisingumą ir tai, kad tautų laisvė yra neginčijama vertybė. Jis atvėrė parlamentinės kovos už laisvę galimybę mūsų tautoms.

Šiandien, minėdami Baltijos kelio dvidešimties metų sukaktį, negalime pamiršti to, kas mus į jį atvedė, kuo ir kokie mes atėjome į šį kelią, kas padrąsino ir įkvėpė. Tai visa mūsų laisvės kovų istorija: Žalgirio ir Saulės mūšiai, Giedraičių kautynės, partizanų kovos, Katalikų Bažnyčios Kronikos, Helsinkio grupė, Laisvės Lyga, Sąjūdis, mūsų disidentai ir paprastų, tylių, bet laisvę mylinčių žmonių kova. Tai mus palaikė, suteikė jėgų ir pasitikėjimo stoti į Baltijos kelią. Tai įkvėpė mus, įvairių tautų žmones, stoti prieš ginklais žvanginančią brutalią jėgą.

Prieš du dešimtmečius nutiestas Baltijos kelias sujungė tris Baltijos valstybes - Lietuvą, Latviją ir Estiją. Stovėdami Baltijos kelyje, visi buvome vieningi ir karštai troškome laisvės ir nepriklausomybės savo valstybėms.

Ką tik lankiausi Genocido aukų muziejuje, kur mačiau žiaurios praeities įrodymų. Pamačiusi KGB vidaus kalėjimą ir šaudymo kamerą esu sukrėsta.

Džiaugiuosi galėdama kreiptis į Jus ypatinga - naujojo kariuomenės vado inauguracijos ir Lietuvos kariuomenės vėliavos perdavimo - proga. Šiandien Jūsų akivaizdoje iškilmingai prisaikdinamas generolas majoras Arvydas Pocius. Į jo rankas perduodamos kariuomenės vado valdžios regalijos - kariuomenės vado ženklas, skeptras ir kariuomenės vėliava.

Esu čia, nes tokia buvo jūsų valia ir mano apsisprendimas. Prisiekiau Tautai ir esu pasiryžusi visas jėgas skirti Lietuvos žmonių gerovei.