EnglishFrancaisРусский
S. Daukanto a. 3, LT 01122 Vilnius
tel. 8 706 64 154 , faks. 8 706 64 145
 

Paieška

Ieškoti

Interviu spaudoje

Prezidentės interviu Prancūzijos užsienio politikos reviu: Sveiki atvykę į tarptautinę politiką: „Geležinė ledi“ iš Vilniaus

Antoine‘as Jacobas: - Gerbiamoji Prezidente, šias pareigas pradėjote eiti prieš kelis mėnesius. Kokias Jūsų pirmtakų vykdytos užsienio politikos sritis norėtumėte pakeisti?

 

Dalia Grybauskaitė: - Kiekvienas Prezidentas turi savo užsienio politikos viziją. Aš asmeniškai norėčiau pasiekti, kad Lietuva palaikytų darnius santykius tiek su kaimynėmis Rytuose (Rusija ir Baltarusija), tiek su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Ypač siekiu sustiprinti mūsų ryšius su Vakarų Europos šalimis, kadangi pastaruosius penkerius metus Lietuva minėtiems ryšiams skyrė mažai dėmesio.

 

A. J.:- Kodėl, Jūsų manymu, buvo skiriama tiek nedaug dėmesio? Ar Lietuvai, 2004 m. gegužę įstojusiai į ES, neatėjo laikas stiprinti ryšius su ES valstybėmis?

 

D. G.: - Nenorėčiau vertinti praeities, esu linkusi žiūrėti pirmyn.

 

A. J.: - Kodėl, Jūsų manymu, svarbu suartėti su Vakarų Europa ir labiau pritarti tam, kas vyksta Briuselyje?

 

D. G.: - Mes žinome, kad daug būsimų ES sprendimų dešimtmečiams tiesiogiai paveiks mūsų ekonomiką ir politiką. Todėl Lietuva neturi nepaisyti Briuselyje priimamų sprendimų procesų. Priešingai, ji privalo juose aktyviai dalyvauti. Be to, ir Lisabonos sutartis mus įpareigoja vykdyti koordinuotą užsienio politiką. Juo vieningiau Europa kalbės, juo didesnę įtaką ji turės.

 

A. J.: - Belgijos ir Jungtinės Karalystės atstovai tapo atitinkamai Europos Tarybos Prezidentu ir ES diplomatijos vadove. Ar nemanote, kad bent vienas iš šių naujai įsteigtų postų turėjo būti skirtas vienai iš naujųjų ES valstybių narių?

 

D. G.: - Aš jau nebeskirstau ES valstybių narių į senbuves ir naujokes. Mums reikia kompetentingų asmenybių, puikiai dirbančių savo srityje. Asmenybė nusveria kitus dalykus - šalį, lytį, amžių ir t.t. Toks principas turėtų būti taikomas skiriant į visas pareigas.

A. J.: - Kaip įvertintumėte dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius?

 

D. G.: - Per pastaruosius metus mūsų santykiai buvo gana riboti ir atšalę. Po aštuonerių tylos metų abiejų valstybių vadovų santykiai buvo atgaivinti. Mes kalbėjomės telefonu - siekėme išspręsti ekonomines problemas. Be to, aš turėjau galimybę susitikti su Prezidentu Dmitrijumi Medvedevu Berlyne (1). Buvo pareikštas abiejų pusių noras gerinti dvišalius santykius. Tačiau toks veiksmas neturi būti dirbtinis. Norėtume, kad tokie santykiai klostytųsi natūraliai.

 

A. J.: - Ar laukiate Rusijos geros valios ženklo? Pavyzdžiui, kad vėl pradėtų veikti dujotiekis „Družba", kurį Rusija uždarė 2006 metais (2)?

D. G.: - Nelaukiu jokio ženklo. Norėčiau puoselėti pasitikėjimu ir pagarba grįstus abiem šalims naudingus santykius. Kaip tokie santykiai galėtų būti plėtojami, pamatysime ateityje.

 

A. J.: - Jūs sakėte „aštuoneri tylos metai"...

 

D. G.: - Aštuoneri abiejų šalių prezidentų nebendravimo metai.

 

A. J.: - Tačiau galimybių pabendrauti buvo, pavyzdžiui, 2005 m. gegužę Maskvoje minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Tačiau Jūsų pirmtakas Valdas Adamkus, priešingai negu tuometinė Latvijos prezidentė, nepriėmė kvietimo atvykti į Rusijos sostinę (3). Ką manote apie tokį elgesį?

 

D. G.: - Pasikartosiu: po aštuonerių tylos metų aš pakėliau telefono ragelį ir mes pasikalbėjome. Nenoriu komentuoti to, kas įvyko, aš žiūriu pirmyn.

 

A. J.: - Rusija išlieka svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė...

 

D. G.: - Mes daug ką importuojame iš Rusijos, ypač žaliavas ir energetinius išteklius. Tačiau kitose srityse pagrindinės partnerės yra ES valstybės. Vadinasi, kad šiuo krizės laikotarpiu nė viena šalis negali sau leisti nustumti ekonominių ryšių į antrą eilę.

 

A. J.: - Ar geri ekonominiai ryšiai su Rusija turi vyrauti tarp kitų dalykų?

 

D. G.: - Jie gali būti geras pagrindas gerinant santykius apskritai. Bet kuriuo atveju jie tiek pat svarbūs ir mūsų, ir Rusijos įmonėms.

 

A. J.: - Daug bylų sutrukdė Maskvos ir Vilniaus santykių atšilimui, ypač Lietuvos pateikti prašymai atlyginti sovietų okupacijos žalą. Ar tokių reikalavimų reikėtų atsisakyti?

 

D. G.: - Šis prašymas turi išlikti aktualus, kadangi mano šalyje tai įstatyme numatyta pareiga. Įstatymai įpareigoja Lietuvos valdžią aptarti su Rusija kompensacijų klausimą. Šis teisės aktas patvirtintas referendumu (4). Tačiau įstatyme neapibrėžta, kokia forma turi vykti diskusija. Todėl šis aspektas yra diskutuotinas.

 

A. J.: - Pastaraisiais metais Lietuva labai aktyviai rėmė Ukrainą, Gruziją ir kitas buvusias sovietines respublikas. Ji prisidėjo prie demokratinių vertybių plėtros šiose šalyse, padėjo joms politikos ir diplomatijos srityse. 2008 metais trumpo Gruzijos karo su Rusija metu Vilnius buvo pirmose Gruziją palaikančiųjų gretose. Ar turi būti tęsiama tokia ryžtinga politika, tapusi pagrindine Lietuvos diplomatijos ašimi, ar reikėtų ją švelninti?

 

D. G.: - Aš laikysiuosi tokios užsienio politikos, kuri leistų Lietuvai dalytis savo patirtimi plėtojant demokratiją tam tikrose šalyse, jeigu tos šalys tokia pagalba suinteresuotos.

 

A. J.: - Ar palaikysite Gruzijos ir Ukrainos norą kuo greičiau tapti NATO narėmis?

 

D. G.: - Norėčiau, kad šios šalys geriau išnaudotų pasirengimo stojimui į NATO procesus. Tai labai svarbu. Šiose šalyse - reformų metas. Jos turi tapti demokratiškesnėmis, labiau išsivysčiusiomis valstybėmis. Visi kandidatai į NATO privalo įvykdyti didžiules užduotis. Jas privalo atlikti pačios šalys, ir niekas neturi jų skubinti nudirbti darbus greičiau, negu jos gali.

 

A. J.: - Manote, kad Gruzija ir Ukraina suprato tokius motyvus?

 

D. G.: - Pasakyčiau, kad iš dalies juos suprato. Visų pirma šioms šalims reikia aktyviai dalyvauti parengiamajame stojimo į NATO etape. Ir tai turi būti daroma visose srityse - demokratizuojant teisės aktus, kuriant pilietinę visuomenę, kovojant su korupcija ir t. t. Dar reikia daug ką padaryti. Niekas nieko jiems veltui nedalins.


A. J.: - Remiant šių šalių norą tapti NATO narėmis, išlieka pavojus prieš save nuteikti Rusiją. Lietuvai tai būtų gana nepalankus kelias...

 

D. G.: - Jeigu pasirenkamas demokratiškas kelias, kuriuo einant nepažeidžiami kaimyninių valstybių interesai, tokia politika niekam problemų nekels. Kas gali sąžiningai prieštarauti šalies gerovei ir plėtrai? Vardan ko?

 

A. J.: - Ar nevertėtų Rusijai geriau paaiškinti, kad NATO plėtra nekelia grėsmės jos saugumui?

 

D. G.: - Tai ne tik NATO plėtra; kalbame apie stojimą ir į kitas organizacijas. Jeigu mūsų kaimynai labiau išsivystę ir nealkani (hungry), vadinasi, turime ne tokius piktus (angry) kaimynus. Kiekviena valstybė gali tik norėti, kad kuo daugiau jos kaimynių būtų laimingesnės, klestinčios ir demokratiškos.

 

A. J.: - 2009 metų spalį buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl jungtinės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados steigimo (5). Ar ši iniciatyva neprieštarauja Jūsų siekiui puoselėti geresnius santykius su Maskva?

 

D. G.: - Viskas priklauso nuo Rusijos reakcijos. Lietuva visada rodė siekį glaudžiai bendradarbiauti su Ukraina. Mes tęsime šią politiką. Rusija neturi nieko bendra su šia politika.

 

A. J.: - Tačiau minėtos brigados įsteigimas tarp dviejų NATO narių ir Ukrainos Rusijoje gali būti interpretuojamas kaip...

 

D. G.: - Aš negaliu vertinti to, kas gali būti interpretuota ar pasakyta Rusijoje, ar apie tai kalbėti.

 

A. J.: - Tačiau Jūs, be abejo, apsvarstėte galimus tokios brigados steigimo padarinius santykių su Rusija atžvilgiu!

 

D. G.: - Paklausykite, Lietuva darys visa, kas įmanoma ir naudinga jai, jos santykiams su visomis pasaulio šalimis. Mes nepaisysime to, ką kas apie tai pamanys. Niekas mums nenurodinės, kaip bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, išskyrus, aišku, sprendimus, priimamus laikantis bendros ES ir NATO, kurių narė yra ir Lietuva, politikos.

 

A. J.: - Kaip vertinate Jungtinių Amerikos Valstijų politiką Rusijos atžvilgiu Barackui Obamai tapus prezidentu?

D. G.: - Ne aš turėčiau ją vertinti. Be to, kol kas pasiekta tik pareiškimų stadija, todėl reikėtų palaukti. Tačiau esu įsitikinusi, kad mes visi - JAV, Europa, Lietuva - norėtume konstruktyvesnio dialogo su Rusija. To reikia visam pasauliui.

 

A. J.: - Šiuo metu Vašingtone vykstantys pasikeitimai galėtų turėti įtakos Lietuvos saugumui...

 

D. G.: - Sakote, kad galėtų? Nenorėčiau leistis į spekuliacijas.

 

A. J.: - Obamos administracijos sprendimas atšaukti priešraketinio skydo projektą yra realus (6)...

D. G.: - Vašingtono paaiškinimai Rytų šalims rodo, kad yra naujų technologinių priemonių, galinčių užtikrinti geresnę apsaugą ir be priešraketinio skydo. Mes pasitikime mūsų partneriais amerikiečiais.


A. J.: - Tačiau jaučiamas Centrinės ir Rytų Europos šalių susirūpinimas dėl to, kad JAV pamažu savo dėmesį iš šios pasaulio dalies perkelia į kitus regionus, o tiksliau - į Aziją. Toks susirūpinimas buvo išreikštas laiške, kurį praėjusių metų liepą paskelbė Rytų Europos šalių politikai (7).

 

D. G.: - O kas pasirašė šį laišką? Dauguma jį pasirašiusiųjų aktyviai nebedalyvauja veikloje! Realybė yra tokia, kad santykiai keičiasi, keičiasi diskusijų forma, technologijos. Todėl palaukime ir pamatysime, kaip bus reformuojamas NATO ir kokios formos bus jos atnaujinama „strateginė koncepcija". Be abejo, vyks debatai, ir tai yra normalu gyvenant bendruomenėje. Ekspertų grupės ir politiniai vadovai pasidalys savo rūpesčiu. Valdžią praradę politikai toliau reikš savo nuomonę. Tačiau aš, kaip tautos išrinkta Prezidentė, negaliu sau leisti spekuliuoti. Norėčiau žinoti, kaip iš tikrųjų bus užtikrintas Europos saugumas.

 

A. J.: - Saugumo konferencijoje, kuri įvyko 2009 metų spalį Rygoje, Jūs teigėte, kad NATO dar neparengė konkrečių planų, kaip apginti Baltijos šalis karinės agresijos atveju. Gal galime grįžti prie šio klausimo?

 

D. G.: - Iš tikrųjų, pradėjusi eiti Prezidentės pareigas, pamačiau, kad, praėjus penkeriems metams nuo Baltijos šalių įstojimo į NATO, tokio plano dar nesama. Man tai buvo nemaloni staigmena. Aš pasakiau ir pakartojau, kad tai nepriimtina.

 

A. J.: - Ką Jums atsakė?

 

D. G.: - Po mano pareiškimo prasidėjo diskusija. Be to, Baltijos šalys išreiškė norą aktyviai dalyvauti debatuose dėl NATO reformos ir jos būsimos strateginės koncepcijos. Matysime, kaip ši diskusija bus plėtojama.

 

A. J.: - Vis dėlto grįžkime į praeitį. Remiantis tam tikra informacija, Lietuva sutiko, kad pagal „Karo su terorizmu" programą jos teritorijoje būtų įkurtas slaptas CŽV terorizmu įtariamų asmenų sulaikymo centras (8). Ką Jūs apie tai žinote ir ką norėtumėte padaryti?

 

D. G.: - Žinau ne daugiau negu skelbiama viešojoje erdvėje. Aš pareikalavau, kad Parlamentas sudarytų tyrimo grupę. Grupė buvo sudaryta ir pradėjo darbą. Norėčiau žinoti tiesą. Mūsų politinė klasė jaučiasi įpareigota išsiaiškinti, kas vyko praeityje. Nenorėčiau, kad vienas ar keli asmenys galėtų kur nors priimti tokius sprendimus, dėl kurių Lietuvai kiltų teroro aktų grėsmę. Jeigu paaiškės, kad šie teiginiai yra tiesa, privalėsime „susitvarkyti savo kiemą". Aš buvau susitikusi su Europos Tarybos žmogaus teisių komisaru, kuris atlieka savo tyrimą šiuo klausimu (9). Esame pasirengę priimti visą papildomą informaciją. Kai tik bus žinoma, kas įvyko arba neįvyko, priimsiu atitinkamus sprendimus.

 

A. J.: - Ar, atsižvelgiant į reikalo svarbą, pasitikite Lietuvos parlamentine tyrimo komisija?

 

D. G.: - Norėčiau, kad duomenys būtų gauti iš kelių šaltinių, tarp jų ir iš Strasbūro, žiniasklaidos, JAV, parlamentinės tyrimo komisijos ir potencialių liudytojų. Bet kuriuo atveju gerai, kad apie šią bylą kalbama atvirai. Mes nenorime nieko nuslėpti.

 

A. J.: - Ar manote, kad šalis politiškai subrendusi tokiems įvykiams?

 

D. G.: - Tai labai geras išbandymas mūsų politinei kultūrai. Mūsų demokratija dar jauna. Ši byla suteikia puikią progą suaugti (10).

 

A. J.: - Pereikime prie Jūsų šalį krečiančios ekonominės krizės. Po tautai sunkių laikotarpių - sovietų okupacijos ir privatizacijos, vėliau didelių pastangų vykdyti griežtas reformas, kuriomis buvo siekiama likviduoti ekonominį atsilikimą, daugelio žmonių gyvenimas pradėjo klostytis geriau, bent jau materialiniu požiūriu. Ir staiga šalis vėl panyra į netikrumo ir ekonominio sunkmečio laikotarpį. Kaip šis naujas nuosmukis veikia žmonių dvasią?

 

D. G.: - Turiu pastebėti, kad prie ekonominės krizės prisidėjo kiti dalykai - didelis nusivylimas politikais ir tam tikra demokratijos „erozija". Viskas prasidėjo vienu metu. Kalbant apie krizę, šalies ūkis „grįžo" į 2005-2006 metų lygį. Tačiau negalima lyginti dabartinės padėties ir sovietinės okupacijos pabaigos. Dabar mes gyvename daug geriau. Mums netenka kęsti bado, nėra problemų dėl prekių tiekimo parduotuvėms, nėra streikų... Savaitgaliais prekybos centruose pilna apsiperkančių žmonių. O praėjusią vasarą paplūdimius buvo užtvindę poilsiautojai. Be abejo, makroekonominiu požiūriu padėtis sunki. Bet jeigu žiūrėtume nedarbo lygį, pamatytume, kad jis daug žemesnis negu nedarbo lygis prieš dešimt metų Rusijos krizės metu (11). Lyginant su 2008 metais, bankuose laikomos asmenų santaupos šiais metais padidėjo! Tačiau pastebima, kad dalis ūkio pasitraukė į šešėlį. Todėl žmonės ir įmonės sumoka mažiau mokesčių. Tai leidžia sušvelninti socialinę įtampą, kurią kelia nuosmukis. Tai labai įdomus reiškinys. Po didesnio kaip 10 proc. ekonomikos augimo, kurį daugiausia lėmė finansų ir statybų sektoriaus išpūstas burbulas, realus ekonomikos nuosmukis nėra toks svarbus, kaip atrodo. Ekonomikos smukimas ypač palietė tuos sektorius, kurie plėtėsi kartu su burbulu. Makroekonominiai rodikliai kelia nerimą, tačiau jie neatspindi šiandieninių žmonių jausmų. Prisimenu, kaip, paskelbus apie BVP smukimą 19-20 proc., 2009 metų antrąjį ketvirtį užsienio šalių žurnalistai atvyko į Lietuvą ieškoti gatvėse susidariusių alkanų žmonių eilių. Jie rado tik pilnus restoranus ir kavines...

 

A. J.: - Šie faktai ypač tinkami vertinant padėtį Vilniuje, tačiau kaip kituose miestuose ir kaimuose...

 

D. G.: - Taip, iš tikrųjų. Problemų kelia tik tai, kad, kaip jau sakiau, šalis grįžo į ne daugiau kaip į ketverių metų senumo ekonominio išsivystymo lygį. Tokį nuosmukį galima įveikti. Prognozuojame, kad jau 2010 metais atsiras atsigavimo požymių. Be abejo, po šešerių septynerių metų spartaus augimo psichologiškai sunku susitaikyti su šiuo ekonomikos nuosmukiu. Didelis nusivylimas Vyriausybe ir Parlamentu apsunkina padėtį. Visas Vyriausybės priemones, taikomas siekiant išvesti šalį iš krizės, ypač biudžeto apkarpymą, gyventojai sutinka priešiškai. Jeigu kai kuriose valstybėse žmonės supranta būtinybę imtis tokių priemonių, tai Lietuvoje joms prieštarauja būtent dėl menko pasitikėjimo Parlamentu ir Vyriausybe.

 

A. J.: - Ar bijote, kad neatsirastų naujų populistinių partijų? Nuo 2000 metų šalyje jų buvo kelios (12)...

 

D. G.: - Krizės aplinkybėmis gali būti mėginimų. Žmonės gali būti gundomi pasitikėti naujomis asmenybėmis. Lietuvoje, kaip ir kitur, populizmas šiuo metu „ant bangos". Tai dabar madinga. Tokie nukrypimai kaip protekcionizmas, ekstremizmas, homofobija ir pan. visada lydi ekonominės krizės laikotarpį. Šie reiškiniai suvaldomi ir Vyriausybė dabar tuo užsiima. Ir gatvėse nekyla neramumų.

 

A. J.: - Vis dėlto neramumai vyko 2009 m. sausio 16 d., kai po demonstracijos prieš Vyriausybės numatytas griežtas priemones manifestantai susirėmė su viešosios tvarkos saugotojais...

 

D. G.: - Įtampa gali prasiveržti, tačiau demokratinėje valstybėje krizės metu tai normalu. Žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę, bet su sąlyga, kad tai darytų pagal teisės įstatymus.

 

A. J.: - Jūs minėjote demokratijos eroziją, nusivylimą elitu. Kaip Jūs, būdama Prezidentė, galite pasinaudoti savo įtaka ir sumažinti atotrūkį tarp tautos ir jos vadovų?

 

D. G.: - Manau, kad viena iš priežasčių, dėl kurių esu šioje Prezidentūroje, yra ta, kad nepriklausau jokiai politinei partijai. Žmonėms reikėjo nepriklausomo asmens, turinčio tarptautinės patirties. Be abejo, būtent todėl mane vis dar palaiko didelė tautos dalis (13). Todėl aš turėčiau geriausiai pasinaudoti šiuo palaikymu ir aiškinti apie priemones, kurias reikia taikyti, iš dalies prisiimti atsakomybę už kai kuriuos sprendimus ir inicijuoti kitų sprendimų, ypač susijusių su tautos gerove, priėmimą. Aš kovoju su korupcija, monopolijomis (14)... darau viską, ką galiu, kad padėčiau žmonėms pajusti daugiau pasitikėjimo savimi. Jie turi aiškiai suprasti, kad kažkas rūpinasi šios šalies gerove. Atsigavus ekonomikai, mums reikės atkurti pasitikėjimą politinėmis partijomis ir demokratinėmis institucijomis; tai bus pagrindinė mano užduotis artimiausiais metais.

 

A. J.: - Ar Jūsų pareiškimai ir veiksmai kartais susiduria su Vyriausybės kliūtimis (15)?

D. G.: - Kartais. Dažniausiai mums pavyksta susitarti ir suderinti atitinkamus požiūrius. Tačiau, pavyzdžiui, vykstant diskusijoms dėl 2010 metų biudžeto, aš nepritariau kai kurių priemonių, kurios būtų palietusios labiausiai pažeidžiamus gyventojų sluoksnius, ypač pensininkus ir neįgaliuosius, patvirtinimui. Ir mane išgirdo. Iš tikrųjų negalima apkarpyti išlaidų šių kategorijų asmenims. Priešingu atveju, visuomenėje gali atsirasti dar didesnė socialinė įtampa. Ir tokia įtampa visuomenei galiausiai kainuos daug daugiau!

 

A. J.: - Jūsų pareiškimas skamba daugiau Baltijos šalių kontekste, kur mažiausiai skatinamos kategorijos dažnai atrodo užmirštos...

 

D. G.: - Žinote, aš buvau finansų ministrė, žinau tokio posto prioritetus. Dabar esu Prezidentė. Esu atsakinga už visus gyventojus, jų patogumą ir pasitikėjimą valstybės vadovais. Šalies finansus nuskandins ne kelių šimtų milijonų litų (16) išlaidos pažeidžiamiausių asmenų reikmėms. Geriau sumokėti šią kainą, negu kurstyti socialinę įtampą.

 

A. J.: - Kai kas sakys, kad kyla pavojus padidinti biudžeto deficitą ir netiesiogiai sumažinti šalies galimybes greičiau prisijungti prie euro zonos...

 

D. G.: - Pasižiūrėkime. Biudžeto deficitą sudarys 9,6 proc. BVP vietoje 9 proc.! Nekalbame netgi apie vieną ar du procentus. Dar nepradėjome kalbėti ir apie atitikimą Mastrichto kriterijams, toks laikas neatėjo (17). Kalbame apie gilią ekonominę krizę. Tokiomis aplinkybėmis nėra didelio skirtumo, ar biudžeto deficitas bus 9 ar 9,6 proc. Bet visuomenės gerovei ir saugumui tai daug reiškia. Esu pasirengusi reikalauti, kad Vyriausybė sumokėtų šią kainą.

 

A. J.: - Lietuvai visai nedaug trūko, kad 2007 metų sausį būtų įsivedusi eurą (18). Kaip manote, per kiek laiko šalis galėtų pereiti prie šios valiutos?

 

D. G.: - Viskas priklauso nuo to, kokiu greičiu ir kokia apimtimi atsigaus ekonomika. Aš jau prašiau, kad Vyriausybė parengtų ilgalaikes svarbias struktūrines reformas, ypač socialinės apsaugos srityje. Jeigu to nepadarysime, socialinės išlaidos sparčiai augs ir blogės mūsų fiskalinis deficitas. Tačiau jeigu Vyriausybei 2010 metais pavyks pradėti nuodugnią socialinės apsaugos sistemos reformą, galima pagrįstai galvoti apie euro įvedimą 2013-2015 metais. Dabartinis laikotarpis palankiausias struktūrinėms reformoms, kurios yra būtinos, vykdyti. Atsigavus ekonomikai, politiškai tai padaryti bus kur kas sudėtingiau, nes tokios priemonės nepopuliarios. Deja, balsuojant už 2010 metų biudžetą nebuvo atsižvelgta į minėtą būtinybę, todėl išsakiau kritiką Vyriausybei.

 

A. J.: - Ar prisijungimo prie euro zonos kriterijai ganėtinai lankstūs? Ar jie neturėtų būti švelnesni, kad tokios šalys kaip Lietuva galėtų greičiau įsivesti eurą?

 

D. G.: - Manau, kad šie kriterijai ganėtinai lankstūs. Nenorėčiau, kad jie būtų per daug švelnūs. Priešingu atveju euras nebūtų toks tvirtas. Mokestinė drausmė naudinga, ji sumažina valstybių mokestinio avantiūrizmo riziką. Be to, ji naudinga ekonominiam augimui. Nenoriu jokių išimčių Lietuvai. Norėčiau, kad mūsų šalis būtų priimta į euro zoną dėl savo pačios nuopelnų, o ne dėl kokių nors bendros taisyklės išimčių.

 

A. J.: - Jūs globojote reklaminę kampaniją, skatinančią Lietuvos piliečius pagalvoti apie tai, kokią savo šalį jie mato šiandien ir kokią ją norėtų matyti ateityje. Kokiu tikslu?

 

D. G.: - Aš globoju daug projektų, bet manau, kad ši kampanija ypač naudinga, kadangi ji kviečia žmones ne tik galvoti apie savo šalies ateitį, bet ir dalyvauti debatuose bei išjudinti pilietinę visuomenę, kuri pas mus nepakankamai išsiugdžiusi. Kampanija skirta provokuoti, raginti diskutuoti. Manau, kad dialogas palietė bent jau jaunimą. Tai labai svarbu šiuo metu, kai mažėja rinkėjų aktyvumas ir daugybė mano tėvynainių išvyksta iš šalies.

 

A. J.: - Ar ekonominė krizė sukėlė naują Lietuvos piliečių emigracijos bangą?

 

D. G.: - Neypatingą. Išvykstama reguliariai ir, galima sakyti, nuolat. Vis dėlto baiminamasi, kad emigracija sustiprės 2010 metais. Iki šiol pirmoji emigrantų, išvykusių iš Lietuvos per pirmuosius 2-3 įstojimo į ES metus, banga pati didžiausia. Nėra oficialios statistikos, tačiau kalbame apie šimtus tūkstančių emigrantų (19).

 

A. J.: - Šis reiškinys kelia dar didesnį susirūpinimą dėl to, kad Lietuvoje mažėja gimstamumas...

 

D. G.: - Ši problema aktuali visai Šiaurės Europai. Lietuvoje vienai šeimai tenka 1,1 vaiko. Vaikai gimsta lietuvių šeimose užsienyje, pavyzdžiui, Airijoje, Belgijoje, kur gyvena daug mūsų tėvynainių. Šie vaikai savaime tampa Lietuvos piliečiais, jeigu taip nusprendžia jų tėvai. Jiems rinktis.

 

A. J.: - Keletas žodžių apie dujotiekį „Nord Stream", kurį „Gazpromo" vadovaujamas konsorciumas pradėjo tiesti Baltijos jūros dugnu, kad galėtų rusiškas dujas eksportuoti į Vokietiją ir kitas vakarų Europos šalis. Ką manote apie šį projektą, kurį sukritikavo Jūsų pirmtakas ir kiti Baltijos šalių politikai?

 

D. G.: - Nuo pat pradžių Lietuva išreiškė susirūpinimą galimu šio dujotiekio poveikiu aplinkai. Tai mūsų pagrindinis rūpestis. Nėra galutinių garantijų, kad nebus jokio neigiamo poveikio aplinkai. Tačiau dujotiekis nebus tiesiamas šalia mūsų valstybės sienų. Todėl sprendimo teisė atiteko kitoms prie Baltijos jūros esančioms šalims.

 

A. J.: - Jūsų pirmtakas pasisakė prieš šį projektą ir ne tik dėl priežasčių, susijusių su aplinkosauga (20)...

 

D. G.: - Taip, ir ?

 

A. J.: - Ar išsakysite savo nuomonę?

 

D. G.: - Aš jau pasakiau tai, ką norėjau pasakyti.

 

A. J.: - Vis dėlto tai, kad 2005 metų projektą rėmė ir globojo du žinomi politikai - tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, vėliau tapęs „Nord Stream" konsorciumo akcininkų komiteto prezidentu, ir tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas, sukėlė polemiką...

 

D. G.: - Tiesa, kad šis projektas labai svarbus geostrateginiu požiūriu. Tačiau jeigu mums pateikia įrodymus, kad jis niekuo nekenks aplinkai, kas gali prieštarauti? Kas gali prieštarauti naujam energijos tiekimo Europai šaltiniui? Nenoriu politizuoti nei šio, nei kitų klausimų. Aš tokių žaidimų nežaidžiu. Dar kartą kartoju, jeigu dujotiekis atitinka aplinkos apsaugos kriterijus ir jis naudingas Europai, aš jam pritariu.

 

A. J.: - Dauguma studijų apie „Nord Stream" poveikį aplinkai atliko pats „Nord Stream" konsorciumas arba tai buvo daroma jo pavedimu ir sąskaita. Ar tai nekelia problemų?

 

D. G.: - Taip, tai kelia problemų. Ir būtent dėl šios priežasties mes norėtume gauti nepriklausomo tyrimo išvadas, o ne tik „Nord Stream" pateiktas studijas.

 

A. J.: - Pakalbėkime dar apie energetikos sektorių. 2009 m. gruodžio 31 d. buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė (21). Ar tai buvo tinkamas pasirinkimas?

 

D. G.: - Elektrinė buvo uždaryta laikantis įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Lietuva, pasirašydama stojimo į ES sutartį. Tai buvo geras sprendimas ne tik dėl saugumo motyvų. Du dešimtmečius Ignalina maitino energetinių interesų grupes (22). O ką jos nuveikė? Lietuva ir toliau išliko visiškai priklausoma nuo Rusijos tiekiamų išteklių ir prisijungusi prie Rytų Europos energetinio tinklo. Jos sutrukdė Lietuvai sukurti energijos rinką ir plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Tokią kainą šalis turėjo sumokėti už pasenusią Ignalinos elektrinę. Man ši elektrinė simbolizavo prorusišką energetikos sektorių. Esu laiminga, kad ši elektrinė uždaryta, ir norėčiau kuo greičiau užmiršti šį palikimą.

 

A. J.: - Ką manote apie Lenkijos ir Lietuvos projektą (23) toje pačioje Ignalinoje statyti naują atominę elektrinę?

 

D. G.: - Šią temą verta aptarti. Aš palankiai vertinu Lietuvos siekį turėti mišrų ir kiek galima labiau nepriklausomą energetikos sektorių, kuriame savo vietą turėtų ir atominė elektrinė. Tokio energetikos sektoriaus didelę dalį turės sudaryti atsinaujinanti energija, jungtys su Šiaurės ir Vakarų Europos elektros tinklais bei rinka, kurioje vartotojai turės pasirinkimo laisvę. Tačiau šiuo metu nė viena iš Baltijos šalių neturi būtinos patirties ir išteklių naujai atominei elektrinei pastatyti. Jeigu sugebėsime pritraukti užsienio investuotojų, aš tokios elektrinės statybai pritarsiu. Tačiau veikti reikia atsargiai, ypač daug dėmesio būtina skirti tokios elektrinės statybos sąnaudoms įvertinti. Bet kuriuo atveju elektrinė galėtų būti pastatyta ne anksčiau kaip 2018-2020 metais...

 

A. J.: - Ką tik sakėte, kad norite užmiršti komunistinės praeities palikimą. O kai kas Lietuvoje ir kitur jaučia nostalgiją tai praeičiai. Ar suprantate jų motyvus?

 

D. G.: - Tokius žmones aš suprantu. Beje, kaip ir kiti tos kartos žmonės, didžioji dalis mano gyvenimo prabėgo sovietinės sistemos laikais. Be abejo, yra dalykų, pavyzdžiui, susijusių su vaikyste, paauglyste, kuriuos norime prisiminti, ir tai normalu. Bet yra ir kitų, ne tokių malonių dalykų, kuriuos norėčiau užmiršti. Tačiau, nepaisant laikotarpio, aš nenoriu ištrinti savo prisiminimų, savo gyvenimo, savo šalies istorijos! Todėl stengiuosi pasinaudoti geriausia sukaupta patirtimi. Šiuo metu mes dar esame tam tikrame pereinamajame etape, bent jau mąstymu. Šokinėti laike neįmanoma. Mano karta turi galimybę palyginti abi sistemas ir iš jų paimti tai, kas geriausia.

Prezidentės spaudos tarnyba

 

  

Darbotvarkė

Ieškoti darbotvarkėje

 
Prezidentė dalyvavo sparčiausiai augančių Lietuvos įmonių apdovanojimų ceremonijoje „Gazelė 2014“




 

Lankytojų statistika

Iš viso apsilankė: 75525526

Šiandien apsilankė: 4079

Dabar naršo: 205

© 2011 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, biudžetinė įstaiga.
S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius
tel. 8 706 64 154, faks. 8 706 64 145, el. paštas: kanceliarija@prezidentas.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 188609016
Sprendimas: Fresh media
 
 
Prašome pranešti apie netikslumus.